1558 m. ruduo

Visi Norfolko varpai gaudžia Elžbietai, skalambija Emės galvoje: it beprotės klykis žvangteli diskanto varpas, nusirita skardi agonija ir dunksteli didysis varpas, įspėdamas, kad visas išsiderinęs karilionas nugriaudės iš naujo. Ji užsitraukė ant galvos pagalvę, kad negirdėtų, tačiau varpai vis tilindžiavo, kol neištvėrę iš savo lizdų pakilo ir karksėdami į dangų šovė kovai, plasnojo ir blaškėsi ore tarsi blogį pranašaujančios vėliavos. Varpinę skubiai paliko ir juodas šikšnosparnių debesis, lyg įspėdamas, kad pasaulis apsivertė, diena amžiams virto naktimi.

Emei nereikėjo spėlioti, kas čia per triukšmas. Pati suprato. Pagaliau vargšė ligota karalienė Marija pasimirė, princesė Elžbieta tapo neginčytina jos įpėdinė. Šlovė. Visa Anglija turėtų džiūgauti. Į Anglijos sostą įžengs protestantė princesė ir taps karaliene. Visame krašte žmonės linksmai skambina varpais, daužia alaus bokalus, šoka gatvėse ir rakina kalėjimų duris. Pagaliau Anglija turi savo Elžbietą, o baisias Marijos Tiudor valdymo dienas bus galima pamiršti. Švenčia visa Anglija.

Visi, išskyrus Emę.

Varpų gausmas, pažadinęs Emę, neatnešė jai džiaugsmo. Ji vienintelė visoje šalyje nešventė staigaus Elžbietos šuolio į sostą. Varpai netgi prieštaravo jos nuotaikai. Tilindžiavo kaip pavydo kamuojamos širdies ritmas, įtūžio klyksmas, apleistos moters rauda.

— Tenutrenkia ją Dievas! — nusikeikė ji į pagalvę, o nuo Elžbietos varpų skalambijimo įsisopėjo galva. — Teprasmenga ji su savo jaunyste, išdidumu ir grožiu. Tegu Dievas subjauroja jos veidą, išretina plaukus, supūdo dantis, palieka mirti vienišą ir apleistą. Vienišą ir apleistą, kaip aš.

Emė negavo jokios žinios iš savo išvykusio vyro. Ir nesitikėjo gauti. Praėjo diena, kita, savaitė. Emė spėjo, kad jis galvotrūkčiais joja iš Londono į Hatfildo rūmus, norėdamas pirmas pranešti naujieną apie karalienės Marijos mirtį. Jis bus pirmas, kaip ir planavo, pats pirmasis, priklaupęs priešais princesę ir pranešęs, kad ji tapo karaliene.

Elžbieta, spėjo Emė, jau bus paruošusi kalbą, surepetavusi pozą, o Robertas, savo ruožtu, jau mintija apie atlygį. Galbūt kaip tik šiuo metu jis kartu su princese švenčia savo ir jos iškilimą. Emė, kulniuojanti į paupį parsivaryti karvių, nes piemuo susirgo ir tėvų ūkyje pritrūko rankų, stabtelėjo pasižiūrėti į rudus lapus, kurie, nuplėšti nuo ąžuolo, verpetu tolo į pietvakarius, į Hatfildą, kur naujausi įvykiai pas Elžbietą nunešė ir jos vyrą.

Ji žinojo, kad turėtų džiaugtis, jog į sostą atsisėdo vyrui palanki karalienė. Žinojo, kad turėtų džiaugtis dėl savo šeimos, kurios turtai ir padėtis augs kartu su Robertu. Žinojo, kad turėtų būti patenkinta vėl tapusi ledi Dadli: atgavusi savo žemes, vietą rūmuose, gal net tapusi grafiene.

Bet Emė nesidžiaugė. Jau geriau tegu jis kaip gėdingas išdavikas gyvena šalia, paskendęs nuobodžiuose dienos darbuose ir šiltoje nakties tyloje, negu kaip dailus numylėtinis puikuojasi kitos moters dvare. Tai rodo, kad ji yra pavydi žmona, o pavydas — nuodėmė Dievo akyse.

Emė nunarino galvą ir nupėdino į paupio pievas, kur, trupindamos po griozdiškomis kanopomis juodos kaip sepija žemės grumstus ir titnagus, retą žolę pešė karvės.

— Kodėl viskas taip pasisuko? — sušnibždėjo ji audringam dangui, statančiam debesų tvirtovę virš Norfolko. — Juk aš jį taip myliu, o jis myli mane. Mes juk nieko neturime, tiktai vienas kitą. Kaip jis galėjo palikti mane kankintis čia ir išlėkti pas ją? Kodėl viskas, kas prasidėjo turtais ir šlove, turėjo baigtis tokiais sunkumais ir vienatve?..